Kūčios be šeimos, silkės ir sniego

Kai prieš kelis mėnesius atvykau studijuoti į Portugaliją iškart galvoje sukirbėjo klausimas "o kaip gi aš sutiksiu Kūčias?" Žinojau, kad tikrai negrįšiu atostogų į Lietuvą, o geriau pakeliausiu Portugalijoje. Tad sutikti šventes čia man tapo savotišku iššūkiu. Visų pirma, planavau tiesiog išvykti į Lisaboną, pasiimti kokį jaukų viešbutuką ir pavakarieniauti jo restorane. Tačiau ilgėliau pasvarsčiusi, kelionę į sostinę atidėjau Naujiesiems (apie tai sekančiame įraše), o Kūčias nutariau pasidaryti savo bendrabučio vienutėje. Ir pasidaryti ne bet kaip, o taip, kad laukčiau šios dienos su nekantrumu. Ir man pavyko!
Maisto produktus pradėjau kaupti iš anksto, o nuo pačio gruodžio 24-tosios ryto plušau virtuvėje, tvarkiau nebaigtus reikalus, valiau dulkes savo kambaryje, ruošiau šventinį stalą ir puošiausi. Kai viskas jau buvo beveik paruošta sulaukiau šeimos skambučio nuo šventinio stalo. Pakalbėjome, pasijuokėme, palinkėjome vieni kitiems gražių švenčių. Tuomet ištraukiau iškepusią lašišą su bulvėmis iš mikrobangų krosnelės (o taip, pamiršau paminėti svarbiausią - viską teko ruošti joje!), uždegiau žvakę ir sėdau prie savo stalo. Maistas buvo toks skanus! Be minėtos lašišos, pasigaminau ryžių-krabų mišrainės, makaronų salotas su tunu, o taip pat turėjau begales saldainių, sausainių, vaisių ir pyragą. Trūko tik silkės.. Tačiau nuotaika buvo pakylėta! Tiesa, galbūt vieną akimirką ir suspaudė širdį, bet neleidau sau nuliūsti. Juk pati pasirinkau tokią šventę, o šeimą turiu, tik jie sėdėjo prie kito stalo už 3000 kilometrų. Tad puikiai pavakarieniavusi nukulniavau į bažnyčią. O kai išmušus 12 valandai baigėsi mišios ir aš lėtai žingsniavau namo, pamaniau, kad šios Kūčios bus vienos įsimintiniausių mano gyvenime ir turbūt pirmą kartą tokios prasmingos.

Mano šventinis stalas

Faro

Praėjusį savaitgalį aplankiau vandenyną ir nuostabųjį Faro miestą. Pirmą kartą po ilgo laiko keliavau ne viena. Mano bendrakeleive tapo studentė iš Čekijos. Kad ir kaip mums buvo smagu, tačiau supratau, jog keliauti man geriausia yra vienai. Na, žinoma, yra kelios išimtys. (:

O šiaip kelionė buvo puiki. Apsistojome labai jaukiame Bead&Breakfast stiliaus viešbutėlyje.

Faro yra mielas ir svetingas miestas, pačiuose Portugalijos pietuose. Vienas iš labiausiai įsiminusių dalykų, tai senamiesčio gatvės, kurių grindinys išklotas mažytėmis plytelėmis. Kiek darbo į visa tai įdėta! Ir vaikščioti tokiomis gatvėmis, tikrai neįtikėtinai malonu.

Nuo miesto iki paplūdimio galima nuvažiuoti miesto autobusu vos už keletą eurų (16 numeris, stotelė priešais autobusų stotį). Beja, verta iš autobuso išlipti viena stotele ankščiau ir akimis paganyti virš galvos skriejančius lėktuvus, bei praeiti siauru, tiesiu, pelkių apsuptu keliu.  O vandenyno pakrantė tikrai nuostabi. Nors čia ir nėra uolų, kurios būdingos kai kurioms Portugalijos pakrantėms, tačiau aplanko neapsakomas galybės jausmas. O ir diena pasitaikė neįtikėtinai šilta ir puiki. Kai prisėdome išgerti karšto šokolado, teko net striukes nusivilkti.

Miesto grindinio ornamentai

Jaukus ir mielas Bead & Breakfast

Pozavo

Vaizdai keliaujant į paplūdimį

Žvejybos ypatumai

Karšto šokolado puodelis ant vandenyno kranto

Vandenyno dovanos

Fatima

Ilgai nedvejojau, kai vienas dėstytojas pasiūlė pavežėti mane iki Fatimos ir ten praleisti visą dieną, kol jis pats su savo kolege dalyvaus konferencijoje. Kaip jau minėjau ankstesniame įraše - žmonės Portugalijoje neįtikėtinai draugiški. Negana to, kad dėstytojas net į kalbas nesileido, kai išsitraukiau piniginę norėdama prisidėti prie kelionės išlaidų, dar pakvietė nemokamų pietų su konferencijos dalyviais.

Kelionė buvo labai maloni. Galbūt dėl to, kad važiavome ne tik autostradomis, bet per miškus, miestus ir miestelius vedančius keliukus; galbūt dėl to, kad dėstytojas kaip įmanydamas stengėsi sudominti viskuo ką sutikome kelyje: "čia eukalipto fabrikėlis, atidarykime langą, kad užuostumėme tą malonią gaivą",  "šiame miestelyje pervažiuosime 7 tiltus", "čia ryžių plantacijos, jiems reikia labai daug drėgmės". Tad 7 valandos, tą dieną praleistos automobilyje, tikrai neprailgo.

Fatima - tai miestelis, kuriame 1917 metų gegužės mėnesį ir lygiai kas mėnesį iki tų metų spalio, trims piemenėliams apsireikšdavo mergelė Marija. Iš pradžių žmonės netikėję vaikų pasakojimais, bet galų gale, spalio mėnesio 13 dieną kaimo gyventojai susirinko patikrinti piemenėlių pasakojimų tikrumo. Tą dieną dangus buvo apsiniaukęs, bet staiga pragiedrėjo ir nesuvokiamo šviesumo saulė pradėjo artėti į žemę. Nors žmonės nepamatė Šventosios mergėlės, tačiau neįtikėtinas saulės priartėjimas jiems atrodė antgamtiškas reiškinys. 1930 metais šis apsireiškimas buvo pripažintas ir Fatima buvo paskelbta piligrimystės vieta. Internete yra pakankamai informacijos apie apsireiškimą, piemenėlius, popiežių vizitus ir pranašystes, kurias tuomet vaikams pakuždėjo Marija. Patys smalsiausi gali surasti netgi vieną labai įdomią versiją, kuri teigia, kad Popiežiaus Benedikto 16-ojo atsistatydinimas yra labai graudžiai susijęs su Fatima ir viena piemenaite... Bet čia ir sustosiu. Versijos lieka versijomis.

Man Fatima tikrai paliko įspūdį. Visų pirma, viskas čia labai masyvu: minios žmonių, didžiulė bažnyčia, bazilika, aikštė, paminklai. Pasijunti toks mažulytis visame tame. Seniausiai čia stovinti Šventosios mergeles bažnyčia, šiuo metu yra remontuojama, o Šventosios trejybės bazilika, galinti sutalpinti 8000 žmonių, nors ir stulbina savo dydžiu, bet (man asmeniškai) pasirodo labai šalta ir nejauki. Prie koplyčios, kuri pastatyta Marijos apsireiškimo vietoje, meldžiasi masės žmonių, o labiausiai atgailaujantys ir prašantys malonės, netgi šliaužia ant kelių kalbėdami rožinį. Praleidusi čia daugiau nei dvi valandas, nusprendžiau, kad jau užteks ir po puikių pietų patraukiau pasidairyti po patį miestelį. Vos išėjusi į gatvę, pamačiau daugiau religinių prekių parduotuvių, nei buvau mačiusi per visą savo gyvenimą iki tol. Toks tas ir miestas: viešbučiai ir religinių prekių parduotuvėlės. Įdomu ir nauja, bet nei kiek neliūdina faktas, kad jau reikia važiuoti namo, į Bežą.

Bekeliaujant namo sutemsta. Girdžiu kaip dėstytojas portugališkai kalba su kolege ir nors nemoku šios kalbos, bet esu beveik įsitikinusi, kad jis pasakė "tamsoje išvažiavome, tamsoje ir sugrįštame".

Tikintieji eina iš Apsireiškimo koplyčios (dešinėje)

Šventosios Trejybės bazilika

Kryžius Fatimai

Šventosios Mergelės bazilika

mano Portugalija

Kadangi šiuo metu gyvenu Portugalijoje, nusprendžiau pasinaudoti šia proga ir savo blogą papildyti keliomis įžvalgomis apie šią nuostabią šalį. Atvykau čia prieš porą savaičių ir vos man spėjus pasimėgauti kepinančia saule, užėjo liūčių metas. Šiomis niūrokomis dienomis sėdžiu namuose, darau įvairius darbus studijoms ir svajingai žvelgiu į tolį pro savo kambario langą. 

Gyvenu nedideliame miestelyje Beja (tarimas - Beža), esančiame pačiuose Portugalijos pietuose. Ir nors jis talpina vos 35 tūkstančius gyventojų, tačiau mena pačius Juliaus Cezario laikus, turi nepakartojamo grožio senamiestį, o aukščiausioje miesto vietoje stūgso pilis, kurios bokštas, prabilęs, galėtų papasakoti net XIII amžiaus istorijas. Tiesą sakant, prieš važiuodama čia ilgai svarsčiau ar sugebėsiu susitaikyti su pietiečių charakterio ypatumais, gyvenimo būdu, kitokiu nei man įprasta miesto ritmu bei stiliumi. Tačiau tą dieną, kai įžengiau į senamiesčio labirintus bandydama iššniukštinėti visas tas siauras gatveles, tyliai šiam miestui sušnabždėjau "mes draugausime". Pamilau jį. Jis man kažkuo priminė patį Brangiausią Vilnių. Jaukus, įtraukiantis, tačiau nenublizgintas, vietomis apleistas, tačiau nepriekaištingas. Toks šis miestas mano akimis. 

Nors labiausiai mane nustebino ne miesto žavesys, o žmonių mielumas. Čia sutikau daugybę gatvėje besišypsančių veidų, be galo draugiškų ir paslaugių bendramokslių, bei keletą akį pamerkiančių ir pavėjui sušvilpiančių vaikinų sėdinčių lauko kavinėse. Nepaišau visko vien baltomis spalvomis. Nuėjusi į bendrabučio virtuvę kartais sutinku vieną rūškano veido savininkę, kuri nuo pirmų dienų nesivargina pakelti į mane akių ir ištarti paprasčiausio "olá!". Tačiau, kaip visada, laimi dauguma. O ta dauguma - tai patys draugiškiausi žmonės, kuriuos man kada nors teko sutikti bekeliaujant po šį pasaulį.

Šiuo metu Bežoje viskas žydi, kvepia, bananmedžiai už kaimyno tvoros krauna vaisius, parke noksta mandarinai. O man beprotiškai gera būti viso to sūkuryje. 

Siunčiu nuotraukas ir linkėjimus. :)

prisistatymas

Kaip visada, sunkiausia yra pradėti. Norėtųsi to nesureikšminti ir padaryti viską kuo paprasčiau. Visgi, tai ne taip paprasta, kaip maniau. Visų pirma prisistatysiu: esu Ona, gimiau Vilniuje. Pirmieji vaikystės prisiminimai, kurie tarsi nuotraukos šmėžteli pro akis yra iš Užupio, kuriame gyvenau iki kokių ketverių metų. Ten strikinėjau per balas, apsirengusi savo žaliu lietpalčiu, su seneliu šėriau antis Vilnelėj ir žaidžiau gaudynes su kiemo padaužomis. Toliau mano vaikystės dienos bėgo nuostabioje sodyboje, Dzūkijoje. Prisiminus tas dienas, širdį užlieja šiluma. Turbūt negalėjo būti nieko nuostabesnio vaikystėje, kaip su visa šeima gyventi miškų apsuptyje, vienkiemyje, auginti kelias vištas, porą šunų, kačių ir visas dienas leisti nerūpestingai rausiantis smėlynuose ar vaikštinėjant po seną obelų sodą. Prasidėjus mokyklai, teko vėl sugrįžti į gimtąjį Vilnių. Tačiau, vedama kažkokių keistų užmojų pabėgti ar noro nesustingti vienoje vietoje, bei paprasčiausio atsitiktinumo dėka, įstojau į Klaipėdos Universitetą. Nors pamilau žavųjį pajūrio miestą, jo sėslius žmones ir savo studijas, tačiau kiekvieną savaitę sugrįždavau į savo gimtąjį Vilnių. Man labai patiko toks gyvenimas, besiblaškant tarp sostinės ir uostamiesčio. Jau antraisiais studijų metais išvykau keliems mėnesiams į Islandiją, pagal studentų mainų programą, o šiuo metu (pagal tą pačią programą) studijuoju Portugalijoje. Taigi, mano gyvenimas - tai nuolatinis judėjimas, o šis tinklaraštis - bandymas sustabdyti kai kurias jo akimirkas.

Mano pirmasis (tuomet keturiolikmetės) bandymas perkelti dalelę gyvenimo į virtualią erdvę buvo nei vykęs, nei nevykęs maisto blogas "Mano mažos pagundos..." Tačiau jis jau seniai miega kažkur interneto platybėse. Vakar, visai netikėtai vėl panorau kažką rašyti, kurpti ir skelbti pasauliui. Tokiam norui užklupus, nusprendžiau nieko nelaukti. Šio mano blogo vizija - tai mėgėjiškai aprašytos kelionės, prisiminimai, išgyvenimai, padrikos (ir ne visai) mintys. Neturiu siekio būti pastebėta, susilaukti nuomonės ar komentarų. Nesijaučiu turinti ypatingų gebėjimų rašyti.  Ir vis dėlto šis tinklaraštis viešas, o tai reiškia, jog neatmetu galimybės, kad kažkam kažkas gali pasirodyti įdomu.

Kaip ten bebūtų, džiaugiuosi šia pradžia. Tikiu, kad niekas kitas taip nepadeda suvokti, savirealizuoti savęs, kaip rašymas. Ne veltui vienoje mano mylimiausių Rytų išminties knygų sakoma:

Mes kalbame ir rašome

Tik sau.

Tokia tad mano naujo tinklaraščio pradžia. Linkėjimai iš Portugalijos, studentiškos vienutės, už kurios lango lašnoja lietus.