tarp dviejų aušrų: Fatima

Ilgai nedvejojau, kai vienas dėstytojas pasiūlė pavežėti mane iki Fatimos ir ten praleisti visą dieną, kol jis pats su savo kolege dalyvaus konferencijoje. Kaip jau minėjau ankstesniame įraše - žmonės Portugalijoje neįtikėtinai draugiški. Negana to, kad dėstytojas net į kalbas nesileido, kai išsitraukiau piniginę norėdama prisidėti prie kelionės išlaidų, dar pakvietė nemokamų pietų su konferencijos dalyviais.

Kelionė buvo labai maloni. Galbūt dėl to, kad važiavome ne tik autostradomis, bet per miškus, miestus ir miestelius vedančius keliukus; galbūt dėl to, kad dėstytojas kaip įmanydamas stengėsi sudominti viskuo ką sutikome kelyje: "čia eukalipto fabrikėlis, atidarykime langą, kad užuostumėme tą malonią gaivą", "šiame miestelyje pervažiuosime 7 tiltus", "čia ryžių plantacijos, jiems reikia labai daug drėgmės". Tad 7 valandos, tą dieną praleistos automobilyje, tikrai neprailgo.

Fatima - tai miestelis, kuriame 1917 metų gegužės mėnesį ir lygiai kas mėnesį iki tų metų spalio, trims piemenėliams apsireikšdavo mergelė Marija. Iš pradžių žmonės netikėję vaikų pasakojimais, bet galų gale, spalio mėnesio 13 dieną kaimo gyventojai susirinko patikrinti piemenėlių pasakojimų tikrumo. Tą dieną dangus buvo apsiniaukęs, bet staiga pragiedrėjo ir nesuvokiamo šviesumo saulė pradėjo artėti į žemę. Nors žmonės nepamatė Šventosios mergėlės, tačiau neįtikėtinas saulės priartėjimas jiems atrodė antgamtiškas reiškinys. 1930 metais šis apsireiškimas buvo pripažintas ir Fatima buvo paskelbta piligrimystės vieta. Internete yra pakankamai informacijos apie apsireiškimą, piemenėlius, popiežių vizitus ir pranašystes, kurias tuomet vaikams pakuždėjo Marija. Patys smalsiausi gali surasti netgi vieną labai įdomią versiją, kuri teigia, kad Popiežiaus Benedikto 16-ojo atsistatydinimas yra labai graudžiai susijęs su Fatima ir viena piemenaite... Bet čia ir sustosiu. Versijos lieka versijomis.

Man Fatima tikrai paliko įspūdį. Visų pirma, viskas čia labai masyvu: minios žmonių, didžiulė bažnyčia, bazilika, aikštė, paminklai. Pasijunti toks mažulytis visame tame. Seniausiai čia stovinti Šventosios mergeles bažnyčia, šiuo metu yra remontuojama, o Šventosios trejybės bazilika, galinti sutalpinti 8000 žmonių, nors ir stulbina savo dydžiu, bet (man asmeniškai) pasirodo labai šalta ir nejauki. Prie koplyčios, kuri pastatyta Marijos apsireiškimo vietoje, meldžiasi masės žmonių, o labiausiai atgailaujantys ir prašantys malonės, netgi šliaužia ant kelių kalbėdami rožinį. Praleidusi čia daugiau nei dvi valandas, nusprendžiau, kad jau užteks ir po puikių pietų patraukiau pasidairyti po patį miestelį. Vos išėjusi į gatvę, pamačiau daugiau religinių prekių parduotuvių, nei buvau mačiusi per visą savo gyvenimą iki tol. Toks tas ir miestas: viešbučiai ir religinių prekių parduotuvėlės. Įdomu ir nauja, bet nei kiek neliūdina faktas, kad jau reikia važiuoti namo, į Bežą.

Bekeliaujant namo sutemsta. Girdžiu kaip dėstytojas portugališkai kalba su kolege ir nors nemoku šios kalbos, bet esu beveik įsitikinusi, kad jis pasakė "tamsoje išvažiavome, tamsoje ir sugrįštame".