Kaip visada, sunkiausia yra pradėti. Norėtųsi to nesureikšminti ir padaryti viską kuo paprasčiau. Visgi, tai ne taip paprasta, kaip maniau. Visų pirma prisistatysiu: esu Ona, gimiau Vilniuje. Pirmieji vaikystės prisiminimai, kurie tarsi nuotraukos šmėžteli pro akis yra iš Užupio, kuriame gyvenau iki kokių ketverių metų. Ten strikinėjau per balas, apsirengusi savo žaliu lietpalčiu, su seneliu šėriau antis Vilnelėj ir žaidžiau gaudynes su kiemo padaužomis. Toliau mano vaikystės dienos bėgo nuostabioje sodyboje, Dzūkijoje. Prisiminus tas dienas, širdį užlieja šiluma. Turbūt negalėjo būti nieko nuostabesnio vaikystėje, kaip su visa šeima gyventi miškų apsuptyje, vienkiemyje, auginti kelias vištas, porą šunų, kačių ir visas dienas leisti nerūpestingai rausiantis smėlynuose ar vaikštinėjant po seną obelų sodą. Prasidėjus mokyklai, teko vėl sugrįžti į gimtąjį Vilnių. Tačiau, vedama kažkokių keistų užmojų pabėgti ar noro nesustingti vienoje vietoje, bei paprasčiausio atsitiktinumo dėka, įstojau į Klaipėdos Universitetą. Nors pamilau žavųjį pajūrio miestą, jo sėslius žmones ir savo studijas, tačiau kiekvieną savaitę sugrįždavau į savo gimtąjį Vilnių. Man labai patiko toks gyvenimas, besiblaškant tarp sostinės ir uostamiesčio. Jau antraisiais studijų metais išvykau keliems mėnesiams į Islandiją, pagal studentų mainų programą, o šiuo metu (pagal tą pačią programą) studijuoju Portugalijoje. Taigi, mano gyvenimas - tai nuolatinis judėjimas, o šis tinklaraštis - bandymas sustabdyti kai kurias jo akimirkas.
Mano pirmasis (tuomet keturiolikmetės) bandymas perkelti dalelę gyvenimo į virtualią erdvę buvo nei vykęs, nei nevykęs maisto blogas "Mano mažos pagundos..." Tačiau jis jau seniai miega kažkur interneto platybėse. Vakar, visai netikėtai vėl panorau kažką rašyti, kurpti ir skelbti pasauliui. Tokiam norui užklupus, nusprendžiau nieko nelaukti. Šio mano blogo vizija - tai mėgėjiškai aprašytos kelionės, prisiminimai, išgyvenimai, padrikos (ir ne visai) mintys. Neturiu siekio būti pastebėta, susilaukti nuomonės ar komentarų. Nesijaučiu turinti ypatingų gebėjimų rašyti. Ir vis dėlto šis tinklaraštis viešas, o tai reiškia, jog neatmetu galimybės, kad kažkam kažkas gali pasirodyti įdomu.
Kaip ten bebūtų, džiaugiuosi šia pradžia. Tikiu, kad niekas kitas taip nepadeda suvokti, savirealizuoti savęs, kaip rašymas. Ne veltui vienoje mano mylimiausių Rytų išminties knygų sakoma:
Mes kalbame ir rašome
Tik sau.
Tokia tad mano naujo tinklaraščio pradžia. Linkėjimai iš Portugalijos, studentiškos vienutės, už kurios lango lašnoja lietus.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą